Aikido – nugalėti save

Interviu su Lietuvos Aikido Aikikai federacijos nariais žurnale „Raktas“. Kalbino Adrė Zakrauskaitė.

– – –

Aikido, ko gero, yra vienas gražiausių šiuolaikinių Japonijos kovos menų. Sukurtas japonų meistro Morihėjaus Uešibos (Morihei Ueshiba) XX amžiaus pradžioje, šis kovos menas apima unikalią fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistemą, kuri sujungia fechtavimą kardais ir ietimis su senųjų kovos menų savigynos veiksmais.

Apie aikido kalbamės su Lietuvos Aikido Aikikai federacijos (LAAF) prezidentu Pranu GOLOVAČ, viceprezidente Irina KUŠELEVIČ, instruktore Rūta UŽDAVINYTE bei instruktoriaus asistentu Aidu ARKUŠAUSKU.

Apie aikido atsiradimą

Aidas pasakoja: „1883–1969 metais Japonijoje gyveno daug kovos menų įvaldęs meistras Morihėjus Uešiba. Jis itin domėjosi dvasiniais dalykais ir ieškojo, kaip galėtų suderinti kovos meną su dvasiniais ieškojimais. Galiausiai atrado sistemą, kuri kitaip dar vadinama „taikiu kovos menu“.


Aikido įkūrėjas Morihėjus Uešiba

Vienas pagrindinių aikido principų – suvaldyti puolantį priešą panaudojant jo paties energiją, tačiau stengiantis jo nesužaloti. Parodyti, jog jo veiksmas yra neteisingas. Aikido liečia ne tik fizinius dalykus, tai daug platesnis ir daugiakampis dalykas, kurį suprasti nėra labai paprasta. Po įkūrėjo mirties kovos meną toliau vystė jo mokiniai, ir kiek kas sugebėjo ši mokymą iš meistro perimti, tiek atsirado įvairių aikido atšakų. Beje, įkūrėjo valia šio meno vystymas buvo perduotas jo sūnui, vėliau – anūkui. Viena pagrindinių aikido krypčių yra aikikai, kuriai dabar ir vadovauja įkūrėjo anūkas III došiu (jap. – kelio paveldėtojas) Moriteru Uešiba (Moriteru Ueshiba).“


LAAF prezidentas Pranas Golovač.

Aikido Lietuvoje

„Jau apie 1990 metus lietuviai pradėjo domėtis aikido ir ėmė burtis į nedideles grupes. Aš taip pat sukūriau tokią grupę. Visi bandėme vystytis, ieškoti savo meistrų, mat aikido yra technika, kurios negali išmokti iš knygos ar vaizdo įrašų – reikia meistro, kuris tave pakoreguotų ar pataisytų. Jau 1994 oficialiai pradėjome savo veiklą Vilniuje kaip klubas „Sūkurys“, – pasakoja Federacijos prezidentas Pranas Golovač. „2002 metais nuvykau į Japoniją kaip Lietuvos atstovas. Buvau pirmas tame aikido centre apsilankęs lietuvis. Mane pristatė aikido įkūrėjo anūkui, jis tuomet sužinojo, jog kažkur yra tokia Lietuva. (Šypsosi) Nuo to laiko stengiamės kiekvienais metais nuvykti į Japoniją, mūsų delegacija vis didėja. Ir mums labai pasisekė, nes japonai paskyrė mums meistrą, kuris tiesiogiai mumis rūpinasi, prižiūri, kad mūsų technika butu gera. 2004 metais buvo įregistruota Lietuvos Aikido Aikikai federacija, sujungianti įvairius klubus. Federacija teikia pagalbą – didesnė organizacija gali geriau rengti renginius, organizuoti egzaminus, pakviesti meistrą. Mūsų federacija netgi turi išskirtinę teisę pati rengti egzaminus, turime oficialų leidimą iš japonų rengti aikido aikikai kvalifikacijos egzaminus ir teikti sertifikatus. 2013 m. balandžio 1 dieną LAAF suteiktas oficialus Pasaulinio Aikido centro (Hombu Dojo) pripažinimas, patvirtintas aikido došiu Moriteru Uešibos. Šį pripažinimą yra labai sunku gauti, reikia užsitarnauti japonų pasitikėjimą. Džiaugiamės, jog dėl išaugusio pasitikėjimo 2014 m. pavasarį Lietuvos Aikido Aikikai federacijos nariai buvo pakviesti atstovauti Lietuvai 52-ajame Japonijos Aikido festivalyje Tokijuje. Šis įvykis buvo pastebėtas Lietuvos ambasados Japonijoje, kurios ambasadorius E. Meilūnas padėkojo mūsų komandos nariams už Lietuvos vardo garsinimą bei pasidžiaugė intensyvėjančiu Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimu sporto srityje.“


LAAF trenerė Irina Kušelevič


LAAF instruktorė Rūta Uždavinytė.

Pozityvus kovos menas

Instruktoriaus asistentas Aidas pasakoja, jog aikido yra vienas pozityviausių Rytų dvikovų. „Kitose Rytų dvikovose akcentuojama tai, jog priešininką reikia nugalėti, o šiuo atveju didelis dėmesys kreipiamas į tai, kaip galima kuo mažiau sužaloti puolantįjį. Bet kokiu atveju, tai yra realiai pritaikomas kovos menas, tačiau nuostata, su kuria jis yra praktikuojamas, visiškai skiriasi nuo kitų. Tai – superpozityvu kito puolančiojo atžvilgiu“, – šypsosi. Aikido taip pat nėra jokių varžybų, tai – griežtai draudžiama, nes varžybos prasilenkia su pagrindiniu aikido principu. Vienintelis žmogus, su kuriuo kovoja aikido meistras, – tai jis pats. Aikido galima daug išmokti ne tik iš fizinės pusės (koordinacijos, savigynos, teisingo kritimo), jis taip pat sudaro ir dvasinio tobulėjimo sistemą. Anot instruktorės Rūtos, dvasiniai dalykai dažnai yra glaudžiai susiję su mokytoju. „Viskas priklauso nuo to, kaip jis perteikia mokymą. Dažniausiai apie dvasinius dalykus kalbama labai tyliai arba apskritai nekalbama (ypač Japonijoje). Laikomasi nuostatos, jog jeigu esi įžvalgus, fiziniuose dalykuose sugebėsi įžvelgti tam tikrą dvasinę prasmę ir išgirsti atgarsį savyje. Tuomet natūraliai kils klausimai, imsi ieškoti atsakymų į juos.“ Aidas priduria: „Greičiausia taip yra dėl to, jog šios gilesnės žinios turi ateiti per fizinius dalykus. Priešingai nei Vakaruose, kur visi mėgsta tik kalbėti, tačiau nieko nedaryti, aikido yra sistema, kurioje gilesnius dalykus galima suvokti tik per pastangas ir nuolatinį fizinį darbą. Mes, būdami čia, matome, kaip atėję sportuoti žmonės keičiasi atlikdami šiuos pratimus. Jie mokomi praleisti puolimą, atsipalaiduoti… Tai keičia žmogaus nuostatą. Žmogus per keletą metų tampa gerokai pozityvesnis ne tik kolegų, bet ir gyvenimo atžvilgiu. Atėjęs išmokti išorinių dalykų – savigynos, ištvermės, koordinacijos, kaip pašalinį efektą jis dar gauna tai, jog susitvarko viską galvoje – ir santykius su kitais, ir su savimi…“

Poveikis žmogui

Paprašytas plačiau papasakoti apie aikido poveikį žmogui, federacijos prezidentas Pranas pasakoja: „Kadangi fiziniai aikido pratimai yra atliekami abiejomis kūno pusėmis, dirba abu smegenų pusrutuliai, atsiranda balansas. Dažnai esame kiek asimetriški, o kai pasitelkiame abu pusrutulius, dirba ir loginė, ir kūrybinė smegenų sritys. Žmonės ir vaikai išmoksta balanso, koncentracijos, atsipalaidavimo. Kai darome šias technikas, taip pat sujungiame energinius kanalus – meridianus. Šitaip sureguliuojame energiją kūne, tampame harmoningesni. O kai patys esame harmoningesni, įnešame harmonijos į mūsų erdvę ir aplinką. Būna, žmonės ateina sportuoti būdami itin negatyvūs. Paprastai sporte tai yra iškraunama, o čia mes mokomės išlaikyti balansą savyje. Kaip jogoje – mes „neplėšome“, o stengiamės viską sujungti. Kaip žinote, dažnai būna, jog kūnas ir protas veikia atskirai vienas nuo kito. Aikido tikslas yra viską sujungti. Sakome – paimkite dešinę ranką, o žmogus kairę paima ir nesupranta kodėl! Tad aikido taip pat padeda susikalbėti su savo kūnu ir geriau pajausti save.“ Treneris taip pat pabrėžia, jog svarbus yra buvimas čia ir dabar. „Norėdami tinkamai atlikti tam tikrą techniką, turime būti čia, o ne praeityje arba ateityje. Kitas partneris pajaus ir supras, jog esi išsiblaškęs, todėl galės tave gerai pamokyti. Juk aikido viskas remiasi įsiklausymu į partnerį. Kadangi išnaudojama puolančiojo jėga, turi pajusti žmogų, su kuriuo treniruojiesi, kad galėtum tinkamai sureaguoti. Kaip tai žmones keičia? Jie tampa dėmesingesni kitiems, šitaip bedirbdami salėje. Tai netgi tam tikra kova su savimi, savo morale.“

Užsiėmimai

Aikido treniruotes vyksta dodžio salėje (dojo – jap. praktikų / treniruočių salė). Šioje patalpoje yra laikomasi tam tikrų etiketo taisyklių, kurios padeda visa, kas nereikalinga, palikti už durų ir sutelkti dėmesį į dabartinį momentą. Nusilenkiama įkūrėjo portretui, tuomet kolegoms, su kuriais bus dirbama. Paskui daromas apšilimas. Treneris be žodžiu rodo pratimus, o mokiniai juos kartoja. Treniruotė vyksta visiškoje tyloje, kalbėti leidžiama tik esant reikalui. Po apšilimo treneris ar instruktorius su partneriu rodo techniką, paaiškina kai kuriuos niuansus, ir tada visi pasiskirsto poromis bei kartoja tas pačias technikas. Didžiąją dalį treniruotės sudaro darbas poroje. Visi pašnekovai tvirtina, jog praktikuoti aikido galima pradėti bet kada, joks amžiaus cenzas tam netaikomas. „Žinoma, reikia atsižvelgti į savo sveikatos galimybes“, – priduria vyriausiasis treneris Pranas. Ypatingo pasiruošimo prieš ateinant į treniruotes taip pat nereikia, svarbiausia – norėti. Beje, svarbu yra tai, jog norintieji pradėti praktikuoti aikido prie besitreniruojančiųjų grupės gali prisijungti kada tik panorėję, mat darbas treniruotės metu yra individualus ir kiekvienas dirba pagal savo išgales. Teisingai atliekant tam tikrą techniką, naudojama minimaliai jėgos, tad tai nepriklauso nei nuo žmogaus svorio, nei nuo amžiaus.


Aikido mokyklos dabartinis vadovas Moriteru Uešiba.

Aikido – ir moterims, ir vaikams

Federacijos viceprezidentė Irina sako: „Tėvai čia atveda savo vaikus tada, kai nori, kad vaikas išmoktų savigynos, sustiprėtų fiziškai, pajudėtų, išmoktų drausmės, tačiau su viena sąlyga – jam niekas nesulaužys ranku, nesudaužys veido ir neįstatys mėlynių. Vaikas nebus žeminamas, nepatirs streso. Tėvai dažnai mums sako – pamokykite vaiką disciplinos. Mato, jog čia atliekami tam tikri ritualai, vaikai mokomi gerbti vienas kitą, ypač vyresniuosius. Dažnai tėvai bijo agresyvumo, kurį galima atrasti kituose kovos menuose, tačiau aikido unikalus yra tuo, jog tą agresyvumą jis būtent ir naikina!“ Irina taip pat priduria, jog aikido yra vienas geriausiu kovos menų pasirinkimų moterims, mat čia nereikalaujama šiurkščios fizinės jėgos. „Moteris gali ir sportuodama išlikti pasitempusi. Ji neprivalo atrodyti kaip raumeninga imtynininkė, mat akcentuojama yra vidinė jėga, stiprinami vidiniai raumenys. Aikido moteriškumo neužgožia.“

Žurnalas „Raktas“
2015 08 31

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas.